Netrukus saulė, raudona kaip žarija, pasislėpė už dantytos kalno viršūnės, ir visa gyvybė bei šviesa geso. Tuojau slėnį apgaubė grėsminga tamsa. Stačios pilkų kalnų uolos vakaruose atrodė lyg pabaisos dantys, tykantys pagriebti auką ir nutempti ją į juodas gilaus slėnio žiotis, kur raudojo girios. <...> - Padre! Tai panašu į pragarą. – Ne, mano sūnau, tik į žmogaus sielą. – Į sielas tų, kurie klaidžioja tamsybėje ir mirties šešėly? – Į sielas tų, kurie kasdien praeina pro tave gatvėje.
